vėjamergė

vė́jamergė sf. (1) menk. nerimta, lengvabūdė mergina, vėjavaikė, palaidūnė: Akis įsmeigusios žiūri jos, kad kokia vėjamergė neprikibtų prie įkaušusių kareivių ir nevestų jų iš kelio J.Jabl.